Ilgą laikotarpį pinigų vertė mažėja, kartais nuolat ir po nedaug, tačiau kartais tas mažėjimas būna staigus ir didelis. Taip buvo per abu šio amžiaus pasaulinius karus, kada šalių vyriausybės ėmėsi gausiai skolintis iš bankų bei visuomenės ir smarkiai išplėtė savo ekonominę veiklą, sutelktą karo reikmenims gaminti. Padidėjus pinigų paklausai dėl to, kad vyriausybei reikėjo apmokėti pagausėjusią jos samdomą darbo jėgą bei daugybę užsakymų vykdytojų, smarkiai padidėjo banko depozitų sumos ir visuomenės perkamoji galia. Tuo pat metu prekių, kurioms vartotojai, galėtų išleisti savo pinigus, buvo stokojama. Šiomis sąlygomis, jei tik kainoms oficialiai nebuvo nustatomos maksimalios jų didėjimo ribos, jos kilo. Tokios infliacinės sąlygos išsilaikė ir po karų, todėl pinigų vertė toliau tebemažėjo. Ūkio situacija tapo nevaldoma, kainos vis didėjo, eksportas pasidarė per brangus užsienio pirkėjams, atsirado ir mokėjimų balanso sunkumų. Kažkas esminio ir pažangaus turėjo būti padaryta ekonominėje sistemoje; buvo įvestos mokesčių ir finansų priemonės, įskaitant kredito apribojimą (kredito suvaržymas) ir čekių naudojimo, tiek viešojo, tiek privataus, reglamentavimą.
Vyriausybės lygiu bandyta pažaboti infliaciją suvaržant kainų ir darbo užmokesčio didėjimą, paprašyta profsąjungų sušvelninti reikalavimus darbo užmokesčiui, palankiau traktuojant tik tuos projektus, kurie rėmėsi darbo našumo padidėjimu. Firmos ir verslininkai taip pat buvo prašomi stabilizuoti arba sumažinti savo kainas.
Bankų pinigai
Susiklosčiusi praktika yra tokia, kad valiuta, arba grynieji pinigai (tai valiutos sinonimas), naudojama tik vidutinio dydžio sandėriuose. Dideliuose ūkiniuose sandėriuose valiuta dažniausiai nenaudojama. Daugiausia mokėjimų verslo sferoje atliekama naudojant bankų pinigus, kurie susideda iš banknotų (tai teisėta ir įstatymiškai kontroliuojama mokėjimo priemonė Anglijoje ir Velse) ir banko depozitų. Banko depozitai šiandien sudaro didžiausią pinigų pasiūlos dalį; jie naudojami čekiais, kurie, trumpai sakant, yra įsakymas bankui pervesti nurodytą pinigų sumą iš vieno asmens sąskaitos į kito asmens sąskaitą, t. y. perkelti vieno asmens banko depozito dalį į kito asmens banko depozitą. Ši pinigų forma nėra teisėta mokėjimo priemonė, bet kreditoriai priima čekius apmokant jais už prekes arba atlyginant skolas, jei čekio davėjas laikomas patikimu asmeniu.
Paprastai tie pinigai, kuriuos jūs nešiojatės kišenėje, kad galėtumėte nupirkti reikalingas prekes, pavyzdžiui, yra tai, kas vadinama teisėta mokėjimo priemone. Įstatymas skelbia, kad tam tikros formos pinigai privalo būti priimami tų asmenų, kuriems jūs juos siūlote mainais už reikiamas prekes ir paslaugas arba apmokėdami ankstesnių pirkinių sąskaitas. Kitaip tariant, jie gali būti teisėtai siūlomi arba teikiami Jūsų kreditoriui, ir šis neturi teisės atsisakyti juos priimti, nors jis gali atsisakyti priimti tokius pinigus, kurie nėra teisėta mokėjimo priemonė, pavyzdžiui, kitos šalies banknotus, monetas arba čekius.
Pinigai, kurie yra teisėta mokėjimo priemonė, – tai tos šalies valiuta. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėta mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (t. y. neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos (t. y. ribota mokėjimo priemonė). Didžiojoje Britanijoje Anglijos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. Jūs galite naudoti juos apmokėdami bet kokio dydžio sąskaitas, ir jūsų kreditorius pakenks savo teisei susigrąžinti skolą, jei atsisakys juos priimti. Vario-nikelio bei bronzos monetos yra, žinoma, riboto mokėjimo priemonės. Todėl, jei jūs kam nors skolingas 5 svarus sterlingus ir Jūs pasiūlysite grąžinti skolą penkiais šimtais pensų, jūsų kreditorius turės teisę atsisakyti tokio mokėjimo ir reikalauti deramo atsiskaitymo. Tie pinigai (monetos) yra simboliniai pinigai: jų realioji vertė mažesnė už jų nominalinę vertę.
Kadangi aukso monetas brangu naudoti, o paties aukso šiandien pasaulyje nepakanka, kad jis galėtų tarpininkauti visiems sandėriams, nūdienės visuomenės pinigų funkcijoms naudoja įvairaus nominalo popierinius lakštus. Popieriniai pinigai paprastai susideda iš banknotų, t. y. skolos pasižadėjimo lakštų, išleidžiamų įgalioto banko (pavyzdžiui, 1, 5, 10 ir 20 sv. st. Anglijos banko ženklai), ir rečiau iš vyriausybės asignacijų, kurias leidžia valstybė.
Pinigų lakštai konvertuojami, jeigu jų turėtojas turi įstatyminę teisę grąžinti juos išleidėjui mainais į auksą arba sidabrą (priklausomai nuo to, kuris metalas yra standartiniai pinigai). Pinigų lakštai nekonvertuojami, kai tokių teisių nėra. Prieš 1914-1918 m. Didįjį karą Anglijos banko piniginiai ženklai daug metų buvo visiškai konvertuojami į aukso monetas arba lydinius ir jie išliko konvertuojami, kol 1931 m. aukso standartas buvo panaikintas. Dabar Anglijos bankas nebeduoda aukso mainais į jo išleistus piniginius ženklus. Jis saugo vertybinius popierius ir nedidelį kiekį aukso monetų kaip savo išleistų banknotų laidavimą. Kaip Didžiojoje Britanijoje, taip ir daugelyje industrializuotų šalių banknotai nekonvertuojami, bet garantuojami vertybinių popierių ir aukso, saugomo vyriausybės ižde arba centriniame banke. Šiandien aukso pinigų rezervai yra visai nedideli, praktiškai visi išleisti banknotai paremti visuomeniniu pasitikėjimu, kaip Didžiojoje Britanijoje.