Ilgą laikotarpį pinigų vertė mažėja, kartais nuolat ir po nedaug, tačiau kartais tas mažėjimas būna staigus ir didelis. Taip buvo per abu šio amžiaus pasaulinius karus, kada šalių vyriausybės ėmėsi gausiai skolintis iš bankų bei visuomenės ir smarkiai išplėtė savo ekonominę veiklą, sutelktą karo reikmenims gaminti. Padidėjus pinigų paklausai dėl to, kad vyriausybei reikėjo apmokėti pagausėjusią jos samdomą darbo jėgą bei daugybę užsakymų vykdytojų, smarkiai padidėjo banko depozitų sumos ir visuomenės perkamoji galia. Tuo pat metu prekių, kurioms vartotojai, galėtų išleisti savo pinigus, buvo stokojama. Šiomis sąlygomis, jei tik kainoms oficialiai nebuvo nustatomos maksimalios jų didėjimo ribos, jos kilo. Tokios infliacinės sąlygos išsilaikė ir po karų, todėl pinigų vertė toliau tebemažėjo. Ūkio situacija tapo nevaldoma, kainos vis didėjo, eksportas pasidarė per brangus užsienio   pirkėjams,   atsirado   ir   mokėjimų  balanso sunkumų. Kažkas esminio ir pažangaus turėjo būti padaryta ekonominėje sistemoje; buvo įvestos mokesčių ir finansų priemonės, įskaitant kredito apribojimą (kredito suvaržymas) ir čekių naudojimo, tiek viešojo, tiek privataus, reglamentavimą.

Vyriausybės lygiu bandyta pažaboti infliaciją suvaržant kainų ir darbo užmokesčio didėjimą, paprašyta profsąjungų sušvelninti reikalavimus darbo užmokesčiui, palankiau traktuojant tik tuos projektus, kurie rėmėsi darbo našumo padidėjimu. Firmos ir verslininkai taip pat buvo prašomi stabilizuoti arba sumažinti savo kainas.

Bankų pinigai

Susiklosčiusi praktika yra tokia, kad valiuta, arba grynieji pinigai (tai valiutos sinonimas), naudojama tik vidutinio dydžio sandėriuose. Dideliuose ūkiniuose sandėriuose valiuta dažniausiai nenaudojama. Daugiausia mokėjimų verslo sferoje atliekama naudojant bankų pinigus, kurie susideda iš banknotų (tai teisėta ir įstatymiškai kontroliuojama mokėjimo priemonė Anglijoje ir Velse) ir banko depozitų. Banko depozitai šiandien sudaro didžiausią pinigų pasiūlos dalį; jie naudojami čekiais, kurie, trumpai sakant, yra įsakymas bankui pervesti nurodytą pinigų sumą iš vieno asmens sąskaitos į kito asmens sąskaitą, t. y. perkelti vieno asmens banko depozito dalį į kito asmens banko depozitą. Ši pinigų forma nėra teisėta mokėjimo priemonė, bet kreditoriai priima čekius apmokant jais už prekes arba atlyginant skolas, jei čekio davėjas laikomas patikimu asmeniu.